Po armijos

Dangus apdovanojo žiedą trapų
Tyra bekraščio ilgesio spalva.
Upelis, pasigriebęs rusvą lapą
Gyvai nuvinguriuoja pro tave.

Ne, neprilips pavasariškas purvas
Prie tavo žiedlapių melsvų –
Tegul nenuorama upelis burba,
Tegul aplink tiek lapų negyvų.

Tiktai šalnos tau reikia pasisaugot –
Jinai tokia klastinga ir pikta.
Ateina paryčiui ir žiedus smaugia
Negailestinga, kaukėta ranka.

O prie manęs ir purvas kartais limpa,
Ir prie šalnų seniai jau pripratau,
Ir praradimų būdavo skausmingų –
Todėl aš dėl tavęs dabar bijau.
—
Nejaugi kada nors kas nors nuskins
Žibuoklę šitą kambariui papuošti?…

1976 m. sausis, Vilnius