Po armijos

Tu ir pati, tikriausiai, nežinai,
Kad tavo žodis, žvilgsnis, šypsena –
Tai kažkieno įaudrinti sapnai,
Ir kažkieno šviesi, skambi daina.

Giedriausią dangų tu aptraukt gali
Juodžiausiu skausmo debesim.
Kažkam pūgų pikčiausiam siautuly
Pavasario skambėjimą neši.

O aš dabar –lyg įtempta styga.
Paliesi švelniai – nuskambėsiu tau
Pavasariško vėjo dvelkimu,
Užgausi šiurkščiai – nebeliks daugiau
Staiga nutrūkusios stygos dainų….

1976 m., vasaris, Vilnius