Po armijos

Aš žinau – tu liepa,
Vėtrose auginta,
Niekada nebuvus
Šiltnamio rože.
Bet ir liepos gražios,
Kai žiedais nušvinta,
Kai paskęsta saulė
Gintaro laše.

Toks dulkėtas kelias
Man po kojom raitos,
Laimės išsiilgęs
Klupdamas ėjau.
Tu mane pagirdei,
Pakelės mergaite,
Tik kodėl tavęs aš
Nemačiau anksčiau?

Lieknąjį kamieną
Rankom apsivijęs,
Visas pasinėriau
Tavo žieduose,
Ir per tuščią lauką
Vėjas nuvilnijo,
Skruostus man paglostė
Vakaro vėsa.

1976 m., vasaris, Vilnius