Kita

ALGIS:    Jauti, Petrai, kad ryt paskutinis skambutis?
PETRAS:  Vaje, tikrai! Visai buvau užmiršęs. (Patylėjęs) Klausyk, Algi, o ji visai puikiai atrodo...
ALGIS:    Kas, mūsų klasė?
PETRAS:  Ką tu čia! Aš apie mergaitę, o jis. Vakar susipažinau su viena tokia iš gamyklos.
ALGIS:    Man atrodo, kad tu čia be reikalo. Klausyk, rytoj tokia šventė...
PETRAS:  Ir mano sieloj nuostabi šventė!
ALGIS:    Vienuolika metų kartu mokėmės.
PETRAS:   Taigi, vienuolika metų aš buvau aklas, nemačiau, kad kas rytą ji praeina gatve pro mano langą. Iš pradžių į mokyklą, paskui – technikumą, gamyklą. O aš praregėjau tik vakar...
ALGIS:    Ir vėl tu čia. (Patylėjęs) Suskambės paskutinis skambutis, ir mes išeisim į gyvenimą.
PETRAS:  Tai ką, tu manai, kad jau būsime visai suaugę, savarankiški, ką norėsim, tą darysim? Nori – į restoraną, nori – į metrikacijos biurą. O! Klausyk, o tai nuostabu! Viliojanti perspektyva – susituokti.
ALGIS:    Nuostabiausias dalykas pasaulyje – mokyklinė draugystė.
PETRAS:  Ir meilė! Be jos neįmanoma gyventi.
ALGIS:    Paliksim mokyklą, išsisklaidysim kas sau. Kad tik nepamirštume vienas kito.
PETRAS:  Jos aš niekada, niekada nepamiršiu!
ALGIS:    Eik tu, atsiprašant... Štai ir pasikalbėk su tokiu! Jokio rimtumo! Ir kur tavo savigarbos jausmas? Pametei galvą, tau vėl kažkokios, užmiršai klasės draugus, jų interesus! Atsipeikėk, pabusk!
PETRAS:  (Į žiūrovus)Ką jis ten paisto, savigarbą, klasės draugus man primena. Pats – treji metai, kaip įsimylėjęs... direktoriaus dukterį. Todėl ir sako, kad gaila mokyklą palikti. Taigi, juokiasi puodas, kad katilas juodas...

1972m. birželis